Geriausias vyras yra tas – kurio nėra

Kai Lina ištekėjo būdama 24-erių, viskas atrodė kaip iš filmo. Marius buvo išsilavinęs, mandagus, turėjo darbą IT srityje ir visada skambindavo pasiteirauti, ar ji pavalgė. Jis sakė visus teisingus žodžius – apie šeimą, vaikus, bendrus tikslus. Ji tikėjo, kad surado “tą vienintelį“.

Pirmieji dveji metai buvo geri, bet tyliai ir nepastebimai jis pradėjo dingti – pirmiausia vakarais, tada savaitgaliais. „Darbas“, – sakydavo. Lina netikėjo, bet neturėjo įrodymų. Kai jų dukra Augustė gimė, Marius nebuvo gimdykloje. Jis atėjo po dviejų dienų, atnešė baltų rožių ir tyliai pasakė: „Atsiprašau, nespėjau.“

Laikui bėgant, jis tapo tarsi šešėliu. Nebuvo nei smurto, nei skandalų. Tiesiog – jo nebuvo. Namuose, emocijose, sprendimuose. Kartą, kai Augustei buvo ketveri, Lina pasakė mamai:
– Geriausias vyras… turbūt tas, kurio nėra.
– Kodėl? – paklausė mama.
– Nes kai jo nėra, nereikia meluoti sau, kad viskas gerai. Nebelieka netikrų vilčių.

Po skyrybų Lina išgyveno sunkų laikotarpį, bet pamažu atsistojo ant kojų. Rado darbą, pradėjo kurti mažą tinklaraštį apie mamas ir vienišumą. Ir vis dažniau sulaukdavo žinučių iš kitų moterų, kurios rašė:
„Aš galvojau, kad tik man taip.“

Šiandien, po penkerių metų, Lina nesigaili. Ji viena, bet pilna – savęs, dukros, gyvenimo. Ir kai kas nors jos paklausia, ar nenori vėl susirasti „gero vyro“, ji šypteli:
– Aš jau turėjau vyrą. O dabar turiu ramybę.