Kol turime vienas kitą

Man šitą istoriją papasakojo mano senelis. Jis gyvena mažame kaimelyje prie miško – toks vienišas žmogus, kuris visą gyvenimą mylėjo gyvūnus labiau nei žmones. Nors buvo šykštus kalboms, tą vakarą, kai sėdėjome prie krosnies, jis tyliai tarė:

— Noriu tau papasakot apie du senus draugus, kuriuos kažkada sutikau…

Tai nutiko prieš gerus dešimt metų. Buvo žiema – ne tokia, kaip dabar, švelni ir lietinga, bet tikra – su pusnim iki kelių, kandančiu šalčiu ir vėju, kuris raudonino skruostus. Tą dieną senelis važiavo traktoriumi į mišką parsivežti malkų. Privažiavęs prie senos fermos, kurios niekas nebenaudojo, jis pastebėjo kažką judant netoliese.

Pirmiausia išėjo šuo – didelis, gauruotas, bet jau senas, sulėtėjusiais judesiais. Sekė jį katinas – liesas, bet gyvas, akys kaip žibintai. Jie abu stovėjo sniege ir žiūrėjo į senelį tarsi norėtų pasakyti kažką svarbaus.

Senelis sustojo, išlipo, ir po truputį jie priėjo. Šuo šlubavo viena koja, matyt, sena trauma. Katinas glaustėsi prie jo šono. Jie buvo tarsi vienas organizmas – šuo lėtas, bet stiprus, katinas greitas, bet pažeidžiamas. Iš išvaizdos buvo aišku – jau seniai jie gyvena kartu.

Pasak vietinių, prieš kelerius metus ten gyveno moteris, kuri laikė šunį nuo mažo – vardu Reksas – ir priglaudė benamį katiną, kurį vadino Pilkiu. Kai moteris mirė, vaikai jos sodybą paliko likimo valiai. Visi manė, kad gyvūnai arba iškeliavo, arba žuvo. Bet jie pasiliko. Dviese. Išgyveno. Kažkaip.

Senelis pasakojo, kad bandė juos parsivežti į sodybą – paruošė vietą tvartelyje, atvežė pašaro. Tačiau Reksas pabėgo atgal į tą pačią apleistą fermą – katinas, žinoma, su juo. Senelis suprato – jie liko ten, kur paskutinį kartą jautėsi šeima.

Jis ėmė juos lankyti kas kelias dienas. Veždavo maisto, išvalydavo sniegą, kalbėdavo su jais. Katinas jį prisileido greičiau – glaustėsi, miaukė, net šokdavo ant pečių. Reksas – atsargus, bet tyliai džiaugdavosi – vizgindavo uodegą, kai senelis išeidavo.

Vieną rytą, po ypač šalčiu alsavusios nakties, senelis nuvažiavo jų aplankyti ir rado Reksą gulintį prie fermos durų. Jis buvo ramus, tarsi tik miegotų. Katinas tupėjo šalia – nelindo, nemiaukė, tik žiūrėjo. Reksas buvo sušalęs.

Senelis paėmė Reksą ir palaidojo netoli fermos, po sena obelim. Tą dieną katinas ilgai sėdėjo prie kapo. Tik vakare atėjo pas senelį į traktorių, įlipo pats – pirmą kartą. Ir nebeišėjo.

Pilkis nuo tada gyveno su seneliu dar penkerius metus. Senas, bet orus. Jis mėgo snausti ant palangės, klausyti radijo ir sėdėti seneliui ant kelių. Bet kas svarbiausia – kiekvieną rudenį jis nueidavo prie tos pačios obels. Pabūdavo ten vienas.

— Niekas man neįrodys, kad jie nebuvo draugai, — tyliai užbaigė senelis. — Ir kad gyvūnai nemoka aukotis.

Ir aš jam patikėjau. Nes tikrų draugysčių nei laikas, nei šaltis neišnaikina.