„Prarastas šuo surastas po 8 metų: jaudinantis susitikimas su šeimininku"

Kai Tomas Vaitkus paskutinį kartą matė savo šunį Reksą, tai buvo lietingą 2017-ųjų gegužės vakarą. Reksas, tuomet dvejų metų vokiečių aviganis, išbėgo pro netyčia praviras sodo vartelius jų sodyboje netoli Anykščių. Tomas ieškojo jo visą naktį, visą savaitę, visą mėnesį – bet jokios žinios. Laikas bėgo, ir viltis pamažu blėso, nors širdyje jis niekada visiškai nepasidavė.

Dingimas, kuris paliko skylę širdyje

Reksas buvo ne tik augintinis – jis buvo šeimos narys, draugas, sargas ir Tomo sielos veidrodis. Tomas augino jį nuo mažo šuniuko, pats mokė komandas, vedė į mišką, maudėsi kartu upėje. Reksas jautė šeimininko nuotaikas ir visuomet buvo šalia – džiaugsme ar skausme.

Dingimo dieną Tomas grįžo iš darbo ir pamatė, kad varteliai prasivėrę, o Reksas – dingęs. Kaip vėliau paaiškėjo, stiprus vėjas atidarė ne iki galo uždarytus vartelius, ir smalsus šuo, užuodęs kokį nors kvapą, nubėgo. Tą vakarą šeima išvaikščiojo visą apylinkę, kreipėsi į vietinius, kabino skelbimus, net kvietė savanorius. Po mėnesio paieškų buvo gauta keletas pranešimų, kad šuo pastebėtas už kelių kilometrų, tačiau vėliau viskas nutilo.

Metai be Reksas

Metai virto dviem, dviem – keturiais. Tomas bandė gyventi toliau, bet tuščias guolis kampe ir tuščias kiemas vis primindavo apie prarastą draugą. Jis vis dar saugojo Reksui priklausiusius žaislus, pavadėlį, net senas nuotraukas telefone ir kompiuteryje.

Kartais jam sapnuodavosi Reksas. Sapnuose šuo lakstydavo po pievas, grįždavo namo purvinas ir laimingas. Tomas pabusdavo su sunkia širdimi, bet tuo pačiu – kažkur gilumoje – su keista viltimi. Jis niekada nepakeitė šuns kitu. Ne todėl, kad nebūtų norėjęs mylėti dar kartą, bet todėl, kad Reksas vis dar gyveno jo prisiminimuose.

Netikėtas skambutis

2025-ųjų liepos pradžioje, kai Tomas sėdėjo savo biure Utenoje, suskambo telefonas. Numeris buvo nepažįstamas, bet jis atsiliepė. Kitame gale – moteris, prisistačiusi veterinarijos gydytoja iš Klaipėdos. Ji kalbėjo greitai, jaudindamasi:

– Ar jūs Tomas Vaitkus? Ar prieš maždaug 8 metus netekote šuns, vardu Reksas?

Tomas beveik išmetė telefoną iš rankų. Jis vos galėjo ištarti:

– Taip… Kodėl klausiate?

– Jis pas mus. Vienas žmogus atvedė šunį, kurį rado klaidžiojantį prie automagistralės. Patikrinome mikroschemą – ir jo duomenys priklauso jums.

Tomas sustingo. Viskas nutilo – biuras, triukšmas lauke, net jo kvėpavimas. Buvo tylu. Tik širdies dūžiai – garsūs, kaip būgnai.

Ilgai lauktas susitikimas

Po dviejų dienų Tomas sėdo į automobilį ir važiavo į Klaipėdą. Kelią jis vos prisimena – rankos drebėjo, mintys šokinėjo tarp „O kas, jei jis manęs nebepažins?“ ir „O jeigu tai tik klaida?“

Veterinarijos klinikoje jis buvo pasitiktas gydytojos. Ji nusišypsojo, bet akyse – ašaros. Ji suprato, ką reiškia šis susitikimas.

– Jis kambaryje gale. Truputį sulysęs, su randais, bet gyvas. Ir, regis, labai laukia kažko.

Kai Tomas atidarė duris, jį pasitiko… tyla. Tuomet šuo, kuris sėdėjo kampe, lėtai atsistojo. Jo akys – gilios, patyrusios, bet pažįstamos. Kelios sekundės – o tada… banga. Reksas pašoko, pribėgo, dėjosi uodegą, inkštė, šokinėjo, laižė Tomo rankas, veidą, drabužius. Ir tada įvyko tai, ko Tomas bijojo – jis pravirko. Verkė tyliai, spaudė šunį prie krūtinės, o šuo tik dar labiau glaudėsi.

– Tu grįžai… tu tikrai grįžai, – kartojo jis be perstojo.

Kur jis buvo visus tuos metus?

Vėliau paaiškėjo, kad Reksą, tikėtina, kažkas priglaudė arba net pasisavino netrukus po dingimo. Jis galėjo gyventi keliuose skirtinguose namuose. Vienas iš veterinarų rado senų pjūvių, galinčių reikšti, kad jis dalyvavo kovose ar buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Tačiau stebuklas buvo tame, kad jo mikroschema išliko – niekas jos neišėmė ir nepakeitė.

Galiausiai šuo atsidūrė prie greitkelio, išsekęs, ir kažkas jį pamatė bei atvežė į veterinarijos kliniką. Ir tai buvo likimas – ar Dievas, ar sėkmė, bet Tomas vėl jį surado.

Naujas gyvenimo skyrius

Po keleto dienų, kai Reksas jau buvo grįžęs į savo tikruosius namus, Tomas socialiniuose tinkluose pasidalijo savo istorija. Ji sulaukė tūkstančių reakcijų, pasidalijimų ir komentarų. Žmonės rašė: „Ašaros akyse“, „Tikra meilės istorija“, „Dabar ir aš viliuosi, kad mano dingo šuo sugrįš“. Kai kurie net prisipažino, kad ši istorija įkvėpė juos patikrinti senus skelbimus, atnaujinti dingusių gyvūnų paieškas.

Tomas savo įraše rašė:

„Reksas man buvo viskas. Kai jį praradau, tai buvo tarsi netekti dalies savęs. Aštuoneri metai be jo buvo kaip pilki metai be saulės. Bet dabar jis namie. Ir žinot ką? Jis manęs nepamiršo. Meilė

Reksas dabar gyvena ramų gyvenimą su Tomu. Jis senesnis, ramesnis, bet vis dar tas pats – ištikimas, šiltas, besąlygiškai mylintis. Kiekvieną rytą jis sėdi prie durų, kai Tomas ruošiasi į darbą, ir laukia jo grįžtant vakare. Jie vėl kartu – ir šį kartą niekas jų neišskirs.