👟“Vienas batas” – tikra istorija apie neturtingą mamą, mažą berniuką ir tylų stebuklą

2024 m. gruodžio 5 d., Šilalė

– Mama, kur antras batas?

Penkiametis Emilis stovėjo prie durų, susiruošęs į darželį. Vienoje kojytėje jau buvo užsidėjęs savo tamsiai mėlyną žieminį batuką. Kitos – nebuvo.

Mama, Monika, paniro į spintą, tada į batų dėžę, tada po lova. Ieškojo. Bet bato – kaip nebūta. Emilis žiūrėjo su mažom, rimtom akim. Jis nelabai suprato, kas vyksta, bet matė, kad mama – ne šiaip sau ieško. Ji lyg būtų kovojusi su kažkuo nematomu.

– Gal daržely duos šlepetes? – tyliai pasakė jis.

Monika priklaupė šalia ir apkabino jį.

– Atsiprašau, mažuti. Vakar grįžom per balą, gal kur iškrito… O daugiau batukų mes dabar neturim.

Batus jie pirko padėvėtų rūbų krautuvėlėje, už penkis eurus. Monika dirbo valytoja mokykloj, kur mokytojai kartais palikdavo vaikų išaugtus rūbus „ką nors paaukoti“. Bet Emilį augino viena, ir viskam tiesiog neužteko. Batukai jau ir taip buvo kiek maži, bet dar tiko. Iki šiandien.

– Gal tu gali eiti į darželį su kita avalyne? – paklausė ji.

Emilis nuėjo, atsinešė vasarines sportines basutes. Juokingai atrodė su viena žiemine ir viena vasarine. Bet jis stovėjo išdidžiai, lyg būtų viskas gerai.

Tą dieną Monika pasiskolino dvidešimt eurų iš kaimynės. Skubiai, tyliai, parašė: „Grąžinsiu, kai bus pašalpa. Reikia batukų.“

Vakare, su Emiliu už rankos, nuėjo į tą pačią parduotuvėlę, kur buvo pirkę pirmuosius. Pardavėja pažino juos ir nusišypsojo:

– Oi, pametėt? Ateikit, ką nors rasim. Gal ne nauji, bet šilti.

Po valandos Emilis jau avėjo du vienodus, švarius, šiltus batus. Tik ne mėlynus – žalius su atšvaitais. Jis žiūrėjo į juos kaip į lobį.

Monika padėkojo, o pardavėja tada pasilenkė ir tyliai tarstelėjo:

– Šituos kažkas paliko su rašteliu: „Jei rasit tinkamą berniuką – padovanokit. Su meile.“ Tai, žinokit, turbūt ir buvo jums skirti.

Emilis iškart pasakė:

– Aš vakare nupiešiu tam žmogui dovaną. Nors jis nežinos, kad nuo manęs, bet... Dievas žinos.

Tą vakarą jis nupiešė lapą su dviem batais, širdute ir užrašu: „Ačiū, kad man šilta.“

Mama pakabino piešinį ant šaldytuvo.

Jis vis dar ten.

O seną mėlyną batuką, tą vienintelį likusį, Monika padėjo į dėžę, ant kurios užrašė: „Priminti, kaip daug reiškia mažai.“