Vienišų ir Vienišių grupė

1.

Pradžia: du vienišiai pasaulyje

Tadas gyveno mažame miestelyje Lietuvos šiaurėje. Nuo vaikystės buvo kitoks – tylus, stebėtojas. Būdamas vaikas, valandų valandas leisdavo stebėdamas skruzdėles, skaitinėdamas senas enciklopedijas ar rinkdamas informaciją apie bet kokius dalykus, kurie kitiems atrodydavo nuobodūs. Mokykloje neturėjo daug draugų, bet jam to net nereikėjo – jis gyveno savo vidiniame pasaulyje, kuriame buvo taisyklės, tvarka ir begalinės galimybės.

Kitoje pasaulio pusėje – Londono pakraštyje – augo Marija. Ji taip pat buvo vienišė. Nors ją supo žmonės, ji dažnai jautėsi svetima. Iš prigimties buvo kūrėja – piešė, rašė, svajojo. Kol kiti vaikai žaidė lauke, Marija sėdėdavo su užrašų knygele rankose ir kurdavo istorijas apie pasaulius, kurių nebuvo. Jos tėvai dažnai sakydavo: „Tu turi būti realistiška“, bet ji žinojo – pasaulis per siauras būti tik realistiška.

2.

Susitikimas, kuris viską pakeitė

Jie abu baigė universitetus – Tadas informacinių technologijų, Marija – kūrybinio rašymo ir dizaino. Abiems gyvenimas nebuvo lengvas. Tadas dirbo monotonišką darbą programuotoju, dienas leisdamas mažame biure su neoniniu apšvietimu, kuris visada primindavo ligoninės palatą. Marija po studijų blaškėsi – išbandė reklamos agentūrą, dirbo kavinėje, kūrė logotipus „freelance“ pagrindu.

Viskas pasikeitė, kai jie susitiko… internete. Viename forumų, skirtų kūrėjams ir technologų bendruomenei, kur žmonės dalindavosi idėjomis. Ten, prie vienos diskusijos apie tai, kaip dirbtinis intelektas galėtų padėti menininkams išlaikyti autentiškumą, Tadas pakomentavo:

„Tikroji revoliucija prasidės tada, kai kūrybiškumas ir technologija pradės ne tik bendradarbiauti, bet ir papildyti vienas kitą taip, kaip žmogaus kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai.“

Marijai tas sakinys sužibo. Ji parašė žinutę Tadui. Jie pradėjo bendrauti – pirmiausia dėl idėjų, po to – valandomis apie viską: nuo fizikos iki Tarkovskio filmų. Per kelis mėnesius jie jautėsi taip, lyg būtų pažinoję vienas kitą visą gyvenimą.

3.

Pirma idėja: „InFlux“ gimimas

Vieną vakarą, kai jie kalbėjosi vaizdo skambučiu, Marija pasakė:

– Ar kada nors pagalvojai, kaip kūrėjai šiandien gyvena? Tiek daug iš mūsų kuria, bet beveik niekas neuždirba iš savo kūrybos…

Tadas nusišypsojo.

– Taip. Ir technologijos dar labiau juos stumia į šešėlį. O juk galėtų padėti.

Tą akimirką užgimė idėja. Jie nusprendė sukurti platformą, kurioje kūrėjai galėtų ne tik dalintis savo darbu, bet ir gauti už tai pajamas. Platforma, kur algoritmas veiktų ne tik pagal populiarumą, bet ir pagal turinio kokybę, emocinę vertę, autentiškumą. Jie ją pavadino „InFlux“ – simbolizuojant nenutrūkstamą idėjų, kūrybos ir technologijų tėkmę.

4.

Kova su pasauliu

Pradžia buvo sunki. Jie abu turėjo visą dieną dirbti savo darbus, o vakarais, naktimis – kurti platformą. Marija piešė, kūrė dizainą, rašė komunikacijos planus. Tadas kodavo, testavo, kurė dirbtinio intelekto modelius.

Jų idėja atrodė per didelė jų turimiems resursams. Daugybė žmonių jiems sakė: „Per daug rizikinga“, „Jūs dviese nieko nepadarysite“, „Rinka jau užimta“. Bet jie tik stiprėjo.

Po metų naktinių darbo valandų, penkių atmestų investuotojų ir nesuskaičiuojamų techninių klaidų, „InFlux“ pasirodė pasauliui.

Pirmą mėnesį prisijungė vos 700 vartotojų. Antrą – jau 3000. Trečią – 30 000. O po metų „InFlux“ pasiekė milijoną kūrėjų.

5.

Augimas: iš dviejų į tūkstančius

„InFlux“ tapo ne tik platforma, bet judėjimu. Kūrybinės sielos iš viso pasaulio pradėjo naudoti platformą ne tik tam, kad pasidalintų savo darbu, bet ir kad susirastų bendraminčių, sukurtų projektus, net įkurtų kolektyvus.

Didžiosios kompanijos ėmė atkreipti dėmesį. Tadas ir Marija gavo pasiūlymų parduoti „InFlux“ už milijonus. Jie visada atsakydavo „ne“. Tai buvo ne tik verslas – tai buvo jų siela, jų gyvenimas.

Po penkerių metų „InFlux“ tapo viena didžiausių kūrėjų bendruomenių pasaulyje, turinti daugiau nei 80 milijonų vartotojų. Jie plėtėsi į edukacijos sritį, kūrė dirbtinio intelekto įrankius, padedančius žmonėms išmokti piešti, rašyti, kurti muziką. Net ir tie, kurie niekada nelaikė savęs kūrybingais, pradėjo atrasti save.

6.

Tylus triumfas

Nors jie tapo įžymūs, Tadas ir Marija liko kuklūs. Jie vengė žurnalistų, nesižvalgė į milijonus sąskaitose. Juos labiausiai džiugino pranešimai iš naudotojų:

„Jūsų platforma padėjo man išgyventi depresiją.“

„Aš pagaliau išdrįsau pasidalinti savo eilėraščiais.“

„Dėka InFlux susipažinau su savo būsima žmona.“

Vieną vakarą, po ilgos darbo dienos, kai saulė leidosi virš jų biuro terasos, Marija pažiūrėjo į Tado akis ir pasakė:

– Žinai, mes abu buvom vieniši. Bet atrodo, kad visa ši kelionė buvo būtent tam, kad rastume ne tik save, bet ir vienas kitą.

Tadas nusišypsojo.

– Ir dar milijonus vienišų sielų, kurios dabar nebe vienišos.

Jie tylėjo. Aplink juos – miestas, kuris dar vakar atrodė svetimas, bet dabar – jų dalis. Kompanija, kuri gimė iš dviejų tylos kampelių. Ir pasaulis, kuriame vienišiai surado balsą.

Pabaiga: ne apie pinigus

„InFlux“ niekada netapo vien pelno siekiančia korporacija. Tai tapo judėjimu. Įrodymu, kad dvi vienišos sielos, pasitikėjusios viena kita, gali pakeisti pasaulį. Kad net ir tyliausias balsas gali nuskambėti garsiai, jei tik atsiranda, kas jį išgirsta.

Ir kad kartais, kai viskas atrodo beprasmiška, kai esi vienas su savimi – kažkur pasaulyje yra dar viena siela, kuri laukia tik to momento, kai susidursite. Ir kartu sukursite kažką, kas pergyvens jus abu.